vientekis

víentekis, -ė adj. (1) DŽ, NdŽ, vientė̃kis (2), víentėkis (1) Srd 1. Ar žr. vienatekis 1: Vientekės pirštinės, ne dubultos Grž. Vientėke juosta surišk, t. y. ne dvilinka J. Vientė̃kis siūlas kažin ar laikys Vl. Netrauk teip – vientė̃kis siūliukas Skr. Aš maniau, kad plėvelė vientė̃kė Ar. Vientė̃kė plėškė visuomet pigesnė Grk. | Vienų vištų skiauturės būna krūminės, kitų – vientė̃kės Vl. 2. ištisas, nesusiūtas, be siūlių: Staltiesė vientėkė Vl.